atlukoti

atlukóti tr. 1. atšipinti, padaryti buką, atmušti: Kam tu kirvį atlukojai kapodamas šakas? Dglš. | refl.: Kiba geležis pjaustėt, kad peilis atsilukójęs Vdš. ║ refl. atsilupti, atplūšyti: Nagos atsilukója Ml. Piestas atsilukójo – nebuvo apkaustytas Ml. Smarkiai varai kuolus žemėn, net galai atsilukójo Prng. Vedu bėrioką – tas eina kap lozorius be kojų – atsilukóję prienagiai Prng. 2. refl. atsistovėti, pasiplūšyti (apie linus): Linai atsilū́koję Š. Atsilukóję linai Lkm. \ lukoti; atlukoti